3 metus mama
(Ne)įspūdinga kasdienybė, persmelkta buvimo, nuo kurio neįmanoma pabėgti
Iš ryto, su kastuvu daužydama ledo taką prie namo ir mesdama ledo luitus į gėlynus, galvojau apie 3 metus trunkančią savo motinystę. Rytoj mano vaikams 3 metai.
Bandžiau sugalvoti, ką čia tokio didingo nuveikėm per tuos tris metus, ar kažkokį wow suvokimą man jie atnešė, o gal įvyko max pokytis manyje, kuriuo galėčiau kažkam pasigirti.
Bet nieko tokio, kas atitiktų tokį įspūdingumo standartą, nesugalvojau.
Tiesiog pritūpiau prie namo durų ir, žiūrėdama į savo netobulai nudaužytą ledą ir purviną, pavargusį sniegą, nutviekstą rytinės saulės, pradėjau verkti. Sunku pasakyti dėl ko – ar dėl džiaugsmo, kad turiu tokius nuostabius vaikus, ar dėl nuovargio, kuris, rodos, jau traukiasi. Ar dėl liūdesio ir kaltės, kad kažkas nepavyko, kažką sunku sau atleisti. Ar dėl išsiplėtimo, kuris kaip stebuklas jaučiasi, nes nežinojau, kad žmonės gali taip imti ir išsiplėsti. O gal tiesiog jautru prieš gimtadienį, nes tai ne tik mano sūnų gimtadienis, bet ir mano, kaip mamos, gimimas.
Kūdikystė
Sunku pripažinti, bet kūdikystė manyje paliko juodumą. Nuo pat pradžių, nuo pat pirmų akimirkų man buvo labai baisu. Baisu, kad manęs abiem neužteks.
Norėjau to išvengti – dar prieš laukdamasi galvojau, kad turėsiu vieną vaiką. Tai buvo viena mano didžiausių vaikystės žaizdų – mama reikėjo dalintis su broliu. Nenorėjau to „padaryti“ savo vaikui. Visgi gyvenimas sudėliojo taip, kad negalėčiau išvengti tame pabūti, suvokti, ką mamai reiškia dalinti širdį į dvi dalis. Patirti, kaip kiekvieną kartą vidus plyšta per pusę, kai tavęs reikia dviejose vietose vienu metu. Ir nuolat gyventi šešėlyje – manęs neužtenka. Manęs per mažai.
Atrodo, kartais geriau mirti, nei kentėti tokį skausmą. Nes tai tarsi prisilietimas prie tikro bado – kai gyvybė kabo ant plauko. Kai vidus sužvėrėja ir nebelieka nieko šventa – tik išlikimas.
Kūdikystę taip ir praleidau ant išlikimo ribos. Prisimenu tai kaip tamsų laiką, į kurį nenorėčiau sugrįžti, kurio nenorėčiau pakartoti. Man tiesiog buvo per sunku. Aš nebuvau pasiruošusi dviem kūdikiams, nebuvau pasiruošusi plėšyti savęs per pusę, nebuvau pasiruošusi nemiegoti, nebuvau pasiruošusi klyksmui, kuris perveria kiaurai, kaip surūdijęs durklas, ir dar pasimakaluoja viduj, kad maža nepasirodytų. Nebuvau pasiruošusi.
Ir atrodo, tie momentai, kai buvau atsipalaidavusi, kai džiaugiausi, kai jaučiau pilnatvę, nusidažo ta juoda kaltės spalva, kuri, kaip šaukštas deguto medaus statinėje, nuspalvina visą patirtį. Kartais, žiūrėdama nuotraukas, galvoju – aš ten nebuvau. Aš buvau kažkur kitur. Kažkokioj savo juodumoj. Ir šito nemačiau, nepatyriau, neprisiliečiau. Tada pasiveja dar daugiau kaltės.
Iš esmės mano kaltė kyla iš to, kad negalėjau padaryti to, ko negalėjau padaryti. Absurdas, tiesa? Jausti kaltę už savo ribotumą, savo netobulumą. Tarsi kaltinčiau save už tai, kad nesugebėjau užsiauginti trečios rankos. Kaltė už tai, kokia esu. Kad nespėjau išsispręsti kažkokių traumų. Kad nespėjau pasirūpinti kažkuo iš anksto, net nežinodama, kad tai nutiks.
Mano terapeutė sakydavo, kad ši kaltė iš tiesų yra meilė.
